Šįryt klausausi ramybės. Stebiu ją. Mokausi. Žolė kieme vešli, – nespėja žoliapjovė paskui, o mes ir nesistengiam. Rasa didelė – ir vėl karštį saujom semsim. Prisimerkiu –  žolėje sustigęs rytas žėri, čia melsvai saulėje blyksi, kitur žalia su rausva mainosi. Vakar turbūt Perkūnas vaivorykštę į šipulius sudaužė. Į mažytes tviskančias skeveldrėles, kurias per naktį kažkas mano kieme sėjo, o dabar kėsinasi surinkti.
   Kadagy paukštis caksi. O gal čeksi? Negirdėjau dar tokio – bus naujas kiemo gyventojas. Čiurliai nubudo – čvyyrr, čvyyr virš galvų ir vėl atgal į špokų paliktą inkilą. Kaimyno kieme gandrai sveikinasi, kleketuoja. Kylančioj drėgmėj, saulės nustebintas pakvimpa diemedis – kartus jo aromatas verčia įkvėpti dar giliau – ragauju rytą.  
   Ramybė – ji tokia pilna garsų, spalvų, kvapų. Ne tyla tai.
   Kaime šuo suloja. Dar vienas. Nutyla gandralizdis, nuščiūva kadagys. Kas ta nerimastis?
   Už rapsų lauko tarsi vargonuodami dūzgia kombainai. Nuo aušros – gaudo kiekvieną saulėtą akimirką. Atburzgia pilnom priekabom traktoriai. Už to rapsų lauko dirbtuvės, elevatoriai. Ir tie, atrodytų gamtos santarvę darkantys technikos garsai, taip gražiai įsilieja į rytą, kad apima palaima ir ramus pasitikėjimas – bus ir duonos, būsim ir mes.