Miglojimas.
O sąmonėj nei Vietos, anei Laiko,
Tik palaiminga būsena snaudimo.
Slepiuos rūke tarytum mažas vaikas,
Kuris žiaurių žaidimų nepažino.
Aš juk apsimetu,
Išjungiu siaurą protą,
Nes nežinau, kur eit ir ką daryti.
Nesiekiu, neimu, bet teisinuos "Neduota"..
Senatvė nutrina nuo individo lytį,
Tėvystės pareigas, palikdama instinktus,
Aštrius nagus, valdyt bet kokia kaina.
Po miglomis kai realybė dingsta,
Nebesvarbu, ar Giltinė ateina?
Ne, netiesa.
Dar mano maldos budi,
Kur aš vaikus paglostau ir vaikaičius.
O rūko sluoksniai lyg atbudę juda
Ir tarsi ragina, kad kelčiausi ir veikčiau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2022-11-03 18:35:35
Labai brandus ir išjaustas kūrinys....
Senatvė mėgsta grįžti pro laiko miglą į jaunystės saulėtas ryto valandas, o laikas keičia mus, versdamas apmąstyti daugybę dalykų ir reiškinių – pasaulį, save, laukiantį likimo.