Miglojimas.
O sąmonėj nei Vietos, anei Laiko,
Tik palaiminga būsena snaudimo.
Slepiuos rūke tarytum mažas vaikas,
Kuris žiaurių žaidimų nepažino.
Aš juk apsimetu,
Išjungiu siaurą protą,
Nes nežinau, kur eit ir ką daryti.
Nesiekiu, neimu, bet teisinuos "Neduota"..
Senatvė nutrina nuo individo lytį,
Tėvystės pareigas, palikdama instinktus,
Aštrius nagus, valdyt bet kokia kaina.
Po miglomis kai realybė dingsta,
Nebesvarbu, ar Giltinė ateina?
Ne, netiesa.
Dar mano maldos budi,
Kur aš vaikus paglostau ir vaikaičius.
O rūko sluoksniai lyg atbudę juda
Ir tarsi ragina, kad kelčiausi ir veikčiau.