Jeigu reikėtų nupiešti man kančią,
Pieščiau ją raudona karalių spalva,
Kurios gijos paliečia širdį ir venas
Ir nusvyra rankos ir nusvyra galva.
Eini surakintas skausmo grandinėm,
Neši kančios kryžių ant savo pečių,
Nieks nepaklausia, nieks nieko nežino,
Juk tai ne vienintelė kančia iš kančių.
Pats sau tampi chirurgu ir operuojies,
Pats sau teisėjas, budelis ir duobkasys,
Pats sau esi visų savo kalčių atpirkėjas,
Kažkas panorėjęs, tavimi ims ir atsikratys.
Vieni tavo kančiai yra visiškai abejingi,
Jiems ir be tavo kančios gyvenasi gerai,
Kiti, tokie išdidūs, įtakingi, labai turtingi
Slepia savo kančią, kad nesužlugtų turtai.
Kai negali kitam išpasakoti, dėl ko tu kenti,
Nes ir pats nežinai, kur tos kančios pradžia,
Susitaikai, susigyveni arba staiga viską baigi,
Kraujo upeliais išteka išlaisvėjusi tavo kančia.
Bet yra vieninteli tikras išgyvenimo kelias,
Kad pasaulyje yra visko pradžia ir pabaiga,
Ir kai padarytas blogis juodus sparnus kelia,
Mus ir patį išlaisvina pašvęstoji tavo kančia.
Už tuos, kurie baisius karus kelia ir nesustoja,
Kad būtų perkeista tokia baisi istorijos pradžia,
Už tuos, kurie maisto, drabužio, meilės stokoja,
Kad pasibaigtų, nesikartotų ir tavo paties kančia.
poeta
2022-10-22 16:05:40
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2022-10-22 20:15:53
Užburiantis kūrinys.
Taip pajausti kančią galėjo tiktai turtingos dvasios poetė.
Labai taikliai pavaizdavo žmogaus golgotą poetas B, Brozdžionis
Veltui jūsų giesmės, girios paukščiai,
niekas jų mirties nakty nesiklausys,
veltui, debesys, jūs dengiat dangų aukštą,
veltui, eglės, jūsų žalias šlamesys …
Iš dangaus ne tavo, saule, ugnys liejas
ir ne jūsų, mažos žvaigždės, spinduliai
į namus, į kūdikius, bažnyčias ir alėjas,
į senų dienų Rūpintojėlį pakelėj.
Skyla uolos ir granito sienos trupa,
ir kaip lapas dreba žemė nebylė,
nepravers ji skausmo skundui lūpų
ir nesulaikys tavęs, žmogau, mirties kely.
Ką pastatė amžiai, tu sugriausi,
ką dangus palaimino, prakeiksi tu,
išbarstysi Dievo duotą metų auksą
eidamas bedugnės degančiu krantu.
kad kaip paukštis grįžtum vėl iš tyrų nuogas,
alkanas, beturtis, be namų,
kad dangun pakeltum savo širdį tyrą,
keršto, karo, maro nuvalytą ir skausmų.