Jeigu reikėtų nupiešti man kančią,
Pieščiau ją raudona karalių spalva,
Kurios gijos paliečia širdį ir venas
Ir nusvyra rankos ir nusvyra  galva.

Eini surakintas skausmo grandinėm,
Neši kančios kryžių ant savo pečių,
Nieks nepaklausia, nieks nieko nežino,
Juk tai ne vienintelė kančia iš kančių.

Pats sau tampi chirurgu ir operuojies,
Pats sau teisėjas, budelis ir duobkasys,
Pats sau esi visų savo kalčių atpirkėjas,
Kažkas panorėjęs, tavimi ims ir atsikratys.

Vieni tavo kančiai yra visiškai  abejingi,
Jiems ir be tavo kančios gyvenasi gerai,
Kiti, tokie išdidūs, įtakingi, labai turtingi
Slepia savo kančią, kad nesužlugtų turtai.

Kai negali kitam išpasakoti, dėl ko tu kenti,
Nes ir pats nežinai, kur tos kančios pradžia,
Susitaikai, susigyveni arba staiga viską baigi,
Kraujo upeliais išteka išlaisvėjusi tavo kančia.

Bet yra vieninteli tikras išgyvenimo kelias,
Kad pasaulyje yra visko pradžia ir pabaiga,
Ir kai padarytas blogis juodus sparnus kelia,
Mus ir patį išlaisvina pašvęstoji  tavo kančia.

Už tuos, kurie baisius karus kelia ir nesustoja,
Kad būtų perkeista tokia baisi istorijos pradžia,
Už tuos, kurie maisto, drabužio, meilės stokoja,
Kad  pasibaigtų, nesikartotų ir tavo paties kančia.