Kelias – dulkėtas vieškelis,
Iš vaikystės juo atėjau
Basom kojom per laiko lietų...
Na ir kas! Aš nebijau,
Kad kojos dulkėm apaugo,
Mano kelias – iki žvaigždžių!
Dulkėti pakelės medžiai –
Lyg draugai, lydima jų einu,
Kur veda mintys neramios,
O svajonės neleidžia pasent...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kol pati dulkele pavirtus
Nutūpsiu ant pilko akmens...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2022-10-17 10:38:40
Kodėl taip dulkėtai? Vėjas, lietus ir laikas dulkes nupusto ir medžiai, ir akmenys, ir keliai
švariausi...O jei kelias iki žvaigždžių, čia jau kita kalba - yra tikimybė apkristi žvaigždžių
dulkėmis, todėl ir svajonės neleidžia pasent. Laikykimės!
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2022-10-16 09:50:19
Iš dulkės į dulkę, basomis, svajonių vieškeliu - gyvenimas.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2022-10-11 17:18:31
Prasmingas bei ilgesingas praeities prisiminimas su optimistine pabaiga.
...galiu skaityti ir skaityti. Ačiū už žavingą akimirką...