Kelias – dulkėtas vieškelis,
Iš vaikystės juo atėjau 
Basom kojom per laiko lietų...
Na ir kas! Aš nebijau,
Kad kojos dulkėm apaugo,
Mano kelias – iki žvaigždžių!
Dulkėti pakelės medžiai –
Lyg draugai, lydima jų einu,
Kur veda mintys neramios,
O svajonės neleidžia pasent...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 
Kol pati dulkele pavirtus
Nutūpsiu ant pilko akmens...