Neprisiuvo


Irsta šito sezono smilgynai,
Prisiuvę prie lauko žemai nusileidusius debesis,
Atidavę spalvas miglai tvinstančiai, kertančiai krušai ir liūčiai,
Bet norėčiau skaičiuot ne praradusi ką – ką atradusi,
Lyg užglausčiau šiltuos atminimuos save
Ir su smilgų likučiais nežūčiau.
Tarsi migdančioj prieblandoj sapną giedros išsišaukčiau,
Lyg užglostyčiau nerimą,
Maldą po žodį neplėšius,
Lyg nė kiek nedvejočiau, jog skliautas nėra svaigiai aukštas,
Kad su lūkesčiais, norais, geismais
Brėkštant dienai ir vėl suplazdėsiu.
Ak, tas spalis – pamainė, nudrengė, suplėšė,
Voro gijos rugpjūtiškos dingo –
Tarytum nebuvo.
Nebeliko tos vietos, kur saugiai save pasidėti.
Trupa, irsta smilgynai.
Jie nieko tvirtai neprisiuvo.
Nijolena

2022-10-06 16:15:09

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2022-10-11 08:23:02

Įtaigus Jūsų žodis sukrutina ne tik mintis, bet ir meniškai piešia vaizdus.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2022-10-06 16:54:36

Skausmingas pamąstymas apie gyvenimo vingių posūkius. 
Kartais nelauktai ir skaudžiai susiklosto žmogaus gyvenimas, traiškydamas jį kaip pasagos ledą. Tada dūžta gražiausios svajonės, lūkesčiai. Veltui bandysi surinkti šukes... Tada belieka pasikliauti viltimi, kad viskas bus gerai ir taip ateitimi tikėti, kad išplauktų paskendę laivai.