Irsta šito sezono smilgynai,
Prisiuvę prie lauko žemai nusileidusius debesis,
Atidavę spalvas miglai tvinstančiai, kertančiai krušai ir liūčiai,
Bet norėčiau skaičiuot ne praradusi ką – ką atradusi,
Lyg užglausčiau šiltuos atminimuos save
Ir su smilgų likučiais nežūčiau.
Tarsi migdančioj prieblandoj sapną giedros išsišaukčiau,
Lyg užglostyčiau nerimą,
Maldą po žodį neplėšius,
Lyg nė kiek nedvejočiau, jog skliautas nėra svaigiai aukštas,
Kad su lūkesčiais, norais, geismais
Brėkštant dienai ir vėl suplazdėsiu.
Ak, tas spalis – pamainė, nudrengė, suplėšė,
Voro gijos rugpjūtiškos dingo –
Tarytum nebuvo.
Nebeliko tos vietos, kur saugiai save pasidėti.
Trupa, irsta smilgynai.
Jie nieko tvirtai neprisiuvo.