Na štai ir linkstame -
Lyg laikę dangų ant savų pečių
Ir žemės trauką jaučiame stirpėjant.
Rodyklės laikrodžių pašėlusiu greičiu
Klaidina mudu priblandoj rugsėjo.
Sode jau stirnos domisi, koks derlius obuolių,
Atvėsęs vakaras po kraują stumdo ižą.
Koks liūdnas jausmas,
Kad gyvent vėlu,
Kad nuo būties atplyšom. Atsirišom?..
Nutylim vertę savo pažadų -
Nebe žali,
Bambekliai užkietėję.
Štai mudu linkstame po žydinčiu dangum,
Glėbiuos turėdami tik prieblandą rugsėjo.
Mes jau ne čia. Ne svajose -
Sapnuos,
Kurie nutildo laikrodžius ir jaukia būtą protą.
Per skruostą - drėgnas pėdsakas sulos,
O geismas būti - nebejaučiant soties.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Blakstiena
Sukurta: 2022-09-25 09:38:36
Kiek gražių minčių, kaip gražu! "Koks liūdnas jausmas, Kad gyvent vėlu" - nuostabu!
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2022-09-22 18:38:12
Puikios eilės.
Žodžiai, kurie guodžia ir suteikia stiprybės.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2022-09-22 14:55:46
Pajauta gili, gili...