Na štai ir linkstame -
Lyg laikę dangų ant savų pečių
Ir žemės trauką jaučiame stirpėjant.
Rodyklės laikrodžių pašėlusiu greičiu
Klaidina mudu priblandoj rugsėjo.
Sode jau stirnos domisi, koks derlius obuolių,
Atvėsęs vakaras po kraują stumdo ižą.
Koks liūdnas jausmas,
Kad gyvent vėlu,
Kad nuo būties atplyšom. Atsirišom?..
Nutylim vertę savo pažadų -
Nebe žali,
Bambekliai užkietėję.
Štai mudu linkstame po žydinčiu dangum,
Glėbiuos turėdami tik prieblandą rugsėjo.
Mes jau ne čia. Ne svajose -
Sapnuos,
Kurie nutildo laikrodžius ir jaukia būtą protą.
Per skruostą - drėgnas pėdsakas sulos,
O geismas būti - nebejaučiant soties.