Gal šiek tiek
pailsau
nuo kasdienio
berėmio lėkimo
per platybę dienų
ir šviesybę
žvaigždėtų naktų.
Atsisveikinkim tyliai,
kaip čiurliai,
kai tą rytą pakilę.
Lauksiu grįžtant,
tavim lyg sesule tikiu.
Ir vėl bėgsim abi
per žydėjimu
kvepiantį sodą,
ir taškysim purslus
ežerėlio pakrantėj
karštoj.
Bėk, mieloji,
aš – čia parymosiu
prie gluosnio svyruoklio
atmintim prisidengus,
kai šalnos
rugsėju grūmos
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2022-09-13 20:31:46
Ilgimės greitai prabėgusios vasaros?... ;)
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2022-09-04 13:07:05
Čiurliai labai retai nusileidžia ant žemės, didžiąją gyvenimo dalį jie praleidžia ore, labai įdomus paukštis.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2022-09-03 10:51:50
Lyriškai, išjaustai.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2022-09-01 08:15:51
Gražiai atsisveikinot, bet ji tikrai sugrįš. Aš gavau laišką, tiesa, tai buvo seniai 2020-08-25
(galite paskaityti mano puslapyje), tai kas metai pasikartoja, tik reikia sulaukti birželio.
Neliūdėkite , juk rudenio gėlės šalnų nesibijo..., o už kūrybą - ačiū.