Gal šiek tiek
pailsau
nuo kasdienio
berėmio lėkimo
per platybę dienų
ir šviesybę
žvaigždėtų naktų.
Atsisveikinkim tyliai,
kaip čiurliai,
kai tą rytą pakilę.
Lauksiu grįžtant,
tavim lyg sesule tikiu.
Ir vėl bėgsim abi
per žydėjimu
kvepiantį sodą,
ir taškysim purslus
ežerėlio pakrantėj
karštoj.
Bėk, mieloji,
aš – čia parymosiu
prie gluosnio svyruoklio
atmintim prisidengus,
kai šalnos
rugsėju grūmos