Kada Orfėjas virpina stygas, sustoja laikas,
Dvi  giminiškos sielos žemėj  susitinka,
Nereikia žodžių, kalba vien tik širdys,
Artėja rankos, o akys iš laimės spindi.
 
Koks džiaugsmas žvelgt į mylinčias akis
Ir dovanoti  meilę,  šypsnį stebuklingą,
Likime, nors tu nebūk šį kartą pavydus
Ir nesakyk, kad šitai porai kažko stinga.
 
Bet štai, melodija staiga nutyla,
Kažkas  uždaro  rūmuose duris,
Girdėt  rauda,  kažkas be žado tyli,
Kažkam ši meilė buvo per prasta.
 
Širdis  žaizdota, bet rami tikrai,
Ji nors akimirką tikrai mylėjo ,
Pasaulis džiaugėsi kartu su jais,
Kartu  gyveno, kartu žavėjos.
 
Tesaugo posmai, jūros ir kalnai
Ramybę miegančių, tikrų legendų
Ir tegu meilės jokia žmogaus ranka
Nedrįsta užgesinti ir uždaryti vartų.