....
Kada Orfėjas virpina stygas, sustoja laikas,
Dvi giminiškos sielos žemėj susitinka,
Nereikia žodžių, kalba vien tik širdys,
Artėja rankos, o akys iš laimės spindi.
Koks džiaugsmas žvelgt į mylinčias akis
Ir dovanoti meilę, šypsnį stebuklingą,
Likime, nors tu nebūk šį kartą pavydus
Ir nesakyk, kad šitai porai kažko stinga.
Bet štai, melodija staiga nutyla,
Kažkas uždaro rūmuose duris,
Girdėt rauda, kažkas be žado tyli,
Kažkam ši meilė buvo per prasta.
Širdis žaizdota, bet rami tikrai,
Ji nors akimirką tikrai mylėjo ,
Pasaulis džiaugėsi kartu su jais,
Kartu gyveno, kartu žavėjos.
Tesaugo posmai, jūros ir kalnai
Ramybę miegančių, tikrų legendų
Ir tegu meilės jokia žmogaus ranka
Nedrįsta užgesinti ir uždaryti vartų.