Kaip aš lipu į savo kalnus,
O gi iš lėto, palengva,
Ir vis dairaus iškėlęs galvą,
Kur jų viršūnių pabaiga.
O jas įveikus, keistas jausmas,
Kad noris kilti dar aukščiau,
Kad buvo kalnas ne toks jau aukštas,
Kad dar aukštesniems jėgų yra.
Įkvėpęs oro į krūtinę, grįžtu,
Vėl nuokalnė man prieš akis,
Ji pasirodė, tartum ledinė,
Staiga paslysi ir tykoja mirtis.
poeta
2022-08-09 14:03:21
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2022-08-13 07:37:53
Subtilios eilės.
Mes kiekvienas užuot sėdėję savo kasdienybėje, kaip ir Jūs,turime pabandyti įkopti į savo kalnus. Tai pavojinga, tačiau tik taip galėsime atskleisti savo tikrąją esmę ir įkūnyti tai kas lemta.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2022-08-12 15:48:30
Mirtis - rimtas reikalas, slidu apie jį rašyti.
Vartotojas (-a): Karilė
Sukurta: 2022-08-09 20:18:18
Smagu, kad kuriat, kad kad kasdienybę norit 'supoetinti" :DDD. Sėkmės, kurkit , kalbėkit poetine kalba. Apie raiškos tobulinimą galėsim pakalbėti kitą sykį, jei jūs to norėsit.