Kaip aš lipu į savo kalnus,
O gi iš lėto, palengva,
Ir vis dairaus iškėlęs galvą,
Kur jų viršūnių pabaiga.
O jas įveikus, keistas jausmas,
Kad noris kilti dar aukščiau,
Kad buvo kalnas ne toks jau aukštas,
Kad dar aukštesniems jėgų yra.
Įkvėpęs oro į krūtinę, grįžtu,
Vėl nuokalnė man prieš akis,
Ji pasirodė, tartum ledinė,
Staiga paslysi ir tykoja mirtis.