Ant pakabos pakartas supas senas lietpaltis
mirusios motinos vaidenas kaimų trobose
iškritusiais dantim sudiržusiomis rankomis
vaidenas naktimis kad kepa kvapnią duoną
kad šilta dar prie pečiaus
kad švintant kelsimės kartu į mišką rinkti uogų

mano mažos vaikiškos kruvinos rankos
dėl poros saldžių stiklainėlių (uogienės) sutraiškėme tūkstančius
vakarais virš kūdros praskrenda gervės
jos šaukia tave
jos šaukia – nėra nei duonos nei motinų
sudegė kaimas
supleškino išgamos
patys jiems pardavėm deglus