Nebūtasis laikas
Ant pakabos pakartas supas senas lietpaltis
mirusios motinos vaidenas kaimų trobose
iškritusiais dantim sudiržusiomis rankomis
vaidenas naktimis kad kepa kvapnią duoną
kad šilta dar prie pečiaus
kad švintant kelsimės kartu į mišką rinkti uogų
mano mažos vaikiškos kruvinos rankos
dėl poros saldžių stiklainėlių (uogienės) sutraiškėme tūkstančius
vakarais virš kūdros praskrenda gervės
jos šaukia tave
jos šaukia – nėra nei duonos nei motinų
sudegė kaimas
supleškino išgamos
patys jiems pardavėm deglus