Tuk-tuk! Tuk-tuk!
Dar kiek palaukus vėl tuk-tuk.
Ir taškas. Ir gana.

Atsiminiau, kad taip prie durų,
Pro ir Poe (ProEzija)
namo pargrįžusios
laimingą žinią teikia.
Pašoku it strėlė,
iš šaulio lanko netikėtai paleista –
kas sakėte, keistuoliai,
kad manęs namie nėra?
Gal tik akimirkai? Gal kitai tik?

Išsekę šuliniai vandenimis sugrįžta,
atmintyje vėl matematiškai gilu,
tik mikroskopai jau nereikalingi –

ieškant Visatų Viešpatyje
nei plieno kalt,
nei formulių rašyti
jau ir man nereikia.
Toks senas senas
it dalgeliu kadais šienautos pievos,
su saule tekančia ir ryto vyturiais,
dabar užėjusios 
krūmokšniais ir kelmais.

Atidarau duris, o ten Eilėraštis, data
2008 - 02 - 24 05:22
į savo rytą nelinksmai stuksena.
Tuk-tuk! Tuk-tuk!
Dar kiek palaukus, vėl tuk-tuk.

– O aš maniau
Pro ir Poe (ProEzija) sugrįžo.
Eilėrašti, kas atsitiko, kad va taip?

– Taškas nudingo. 
Daugiau negu dešimtmetis,
kai vis su juo,
o šit dabar jo vietoje
nelyg dieglys po širdimi Ukraina.
-------------------------------------------
???