Pats įkvaksėjau į save,
nors, regisi, kad ne varlė,
bet ką gali žinoti...

Net nesuspėjau atsikvėpt giliau,
žiūriu – aplink kaip miškas kryžiai stovi,
o nebaisu –  nei čiut,
bet įdomu – iki dangaus:
kažkas lyg aušta sieloje va taip,
ko iki šiol nematęs.
O ir mintis neįprasta:
nejaugi vyturiai,
palikę Šklėrių sodžiaus dangų –
sugrįžo kryžiais liudyti save
raiškiau kaip veidrodžiai?
 
Ir nors žinau –
taip rodyti man neprotinga,
bet, Visagali, nesupyk dėl to:
jaučiu, kaip kaukolėje bręsta kitas laikas,
kuomet peizažas keičiasi, kol pasakau –
kryželių gyvastis guvesnė
negu kad vyturėlių danguje,
negu kad gyvsidabris, Dieve,
kurį (gal būt) reikia manyti,
tik žodis gali veržlumu aplenkti,
bent iki tol, 
kol dar su juo esu ir aš.
 
O kryžiai (net tankiau)
nei miškas suliūliuoja akyse.
Smagu matyti, kaip giliai po žemę nardo.
Argi galėjau pamanyti bet kada,
jog man jie vyturiais patapsią?
Giliai giliai,
giliau nei danguje,
ir žemėje sunokę erdvės
bažnyčioms kelti bokštus kuo aukščiau.
 
Žvalgaus po šitą gylį
ir nežinau, kaip man reikėsią apžvalgyti
bent vyturėliais ją.

( Iš rašomos  POEMOS, kurios nebus.)