Kai liepos kaitroje slapstosi laikas,
Kai saulė sapnuose angimi raitos,
Kai laiko dvejonė – aušra laikina?..
Nutapo alsavimą ryto giesme...
Tada klykia sieloj vaikystės akmuo,
Sunkumą laikydamas tarsi piemuo
Nenori paleisti šviesumo širdies,
Išleisti į dieną kaip paukštis vilties...
Kai vakaras neš upės srovę tolyn,
Kai liepos kvepės saldžia paslaptim,
Kai laikas girgžės prie rūdijančių vartų,
Pražys širdyje begalybėmis saulės lelijų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2022-07-02 06:57:32
Jausmų jausmai pinasi, išnyksta, prisikelia. Kartais nuslystama į gan banalų rimavimą tų pačių kalbos dalių.
Sutrikau – kodėl pirmojo posmo trečioje eilutėje klaustukas? Kas tada nutapo alsavimą ryto giesme?
rūdyjančių > rūdijančių (pataisiau)