Kai liepos kaitroje slapstosi laikas,
Kai saulė sapnuose angimi raitos,
Kai laiko dvejonė – aušra laikina?..
Nutapo alsavimą ryto giesme...

Tada klykia sieloj vaikystės akmuo,
Sunkumą laikydamas tarsi piemuo
Nenori paleisti šviesumo širdies,
Išleisti į dieną kaip paukštis vilties...

Kai vakaras neš upės srovę tolyn,
Kai liepos kvepės saldžia paslaptim,
Kai laikas girgžės prie rūdijančių vartų,
Pražys širdyje begalybėmis saulės lelijų.