Kai metų tiek,
kuomet jie netgi be dantų,
ar verta jaudintis dėl jų,
jei išgaliu vienaip kitaip juos atsiminti.
Ne šiaip į viešumą pasibastyti išeinu –
poemą pradedu rašyti,
bet jos nebus,
nebus to taško, po kurio
nušvinta Dievas danguje.

Taip taip, dar suprantu –
nereikia varginti savęs
per amžių amžius išnešiotomis tiesom
ir vis dėlto
smagu girdėti iš po kojų savo žemę –
buvau, dar truputį pabūsiu
su žodžiais motinos kadais
į lūpas įbučiuotas –
šioj smėlių žemėj
ąžuolai neauga,
nebent žmogus kaip ąžuolas,
nebent Žmogus, sūnau...

Pakėlęs kryžių palaikau
aukščiau negu prieš 100 metų,
kad pamatyčiau kuo arčiau,
kaip skaudžiai girgžda ratai,
parveždami parapijai bažnyčią.
Tegu nedidelė,
tegu tokia jau Ratnyčiai nereikalinga,
tegu jos vietoje mūru ten bus kita,
o čia, toliau nuo Nemuno,
nuo Merkio, netgi nuo Ūlos
sustojo iš kantičkų pagiedoti Marija,
net nežinia, kodėl
lig šiol Mare nepašaukta.

Nelyg bažnyčioje
dar vis įsiklausau,
kaip godžiai Šklėrių varlės kvarkia,
dar neužėjus prietemoms viršum balų.
---------------------
O varge,
mielas mano sodžiaus varge,
kada taip buvo? Ir ar bus?
Poemą pradedu rašyti
nepaisant, jog širdis išdžiūvusi
kaip rašalas kad rašalinėje...