Akių vokai užsidengė ir regėjosi, kad pasidarė ir erdviau, ir šviesiau.  Ir anksčiau pasibūti po jais nebuvo naujiena, tačiau neatrodydavo, kad reikėtų atidžiau pasidairyti, kažką įsidėmėti ir išsinešti iš po jų jeigu ne vaizdą kaip tokį, tai bent jo kopiją, nuotrauką, gebėjimą įsiminti, pabandyti nupiešti, nutapyti kažką ir paregėto. Galbūt taip todėl, kad, pasak posakio: gražus dangus, Martynai, bet ne tau. Žinojau, kad jokios pastangos atkurti vaizdus šiapus vokų man nepadės, kadangi nors ne Martynas, bet jo dalioje, žmogaus dalioje esu. Tačiau pasirodė, kad ir tokie mano pamąstymai kažkam kažkaip girdimi. O šį kartą netgi abejoti dėl to neprireikia. Kažkam atsirado reikalas ateiti  pas mane ir ilgiau užtrukti. Nedaug delsęs jį įvardijau Paukštuku ir bet kol kas  nesakau, kad tai trukdo mano raštams. Netgi priešingai; jaučiu  gerą  ūpą pagiedoti iš jo repertuaro. Tai jo pirmas man čia tartas žodis.

Kol kas manęs nebuvo čia.
Nebent jau prisimint nemoku.
Ne skruzdėlė ir aš,
tačiau sutikęs, kaip regiu,
senatvėje negalų žmogų,
kažkuo padėti privalau.
Su Įžanga netgi ne giminė,
už ją esu raide mažesnis.
Gerai ar negerai
dėl to galvos neskauda –
kažkiek pabuvus paukštuku
į naują gyvastį įsiterpiau aš Yžagos vardu
ir Viešpats laimina tokia dalia –
dar vis kelionėje,
dar pagarbą už savo triūsą
priimti nuoširdžiai gebu. 
Štai tau mano ranka.
Palieski ją sava
ir nemanykime, kad pareigai  įteisinti
tiek nepakanka,
kai Viešpats Ten ir Čia,
kai šitaip jis Visur,
bažnyčios prie širdies įsiterpia 
ir meldžiasi altoriais.
 
  Kėliu ranką persižegnoti, bet juntu, kad ir ranka jau lyg ne mano, bet, bet... Ar galėtų taip būti, kad jos darbymetis dėl to nedingsta. Regiu, kad mano ranką man  prie kaktos kelia Rusijos stačiatikių vyskupas, Maskvos ir  visos Rusios patriarchas Kirilas, o neįstengus jam tai padaryti, vėlgi regiu, kaip ją bando pakelti popiežius Pranciškus, bet ir jam sekasi ne kaip. Paukštuk Yžaga, kur esu? kur esam? Kūnas arba, tarkim, materija jau mėsos gabalais išgaruoja. Savaime. Negi dar gebu įtikėti, kad esu žmogaus dalioje? Na taip, dar užsiliko laiko gabaliukas, kurį, kaip regim, ir dvasios aplenkia, apeina savo dėmesiu, bet ogi niekaip nesusigodojau, kad į tokį tarpą galėtų patekti Velykos. Betgi pateko. Ima Jėzaus kūną iš bažnyčios rankų ir sotinasi. O kaipgi kitaip, jeigu Velykos, ogi kaip kitaip, jeigu sotu, jeigu nežinia nuo kada išmokta statyti šventoves ir giedoti – Aleliuja, Aleliuja. Jeigu viskas atrodo taip suprantama, kad kitaip būti negali. Ir ar daug kam į protą kam visa tai –  ir tokias šventoves statyti, ir tokį džiaugsmą giedoti? Kam? Ar kad kažkaip iškiliau pasisotintume Jėzaus kūnu?
  Vidinis apie tai niekada nekalbėjo, Niekuomet. Būčiau žinojęs, būčiau girdėjęs, – pasimečiau išgirdęs savyje tokius pamąstymus, kuomet akims aplink, regis, ogi nieko nėra, ogi tuščia.
  – Ogi aš, Yžaga? Ką? Irgi tuščia vieta? – atsiliepė paukštukas, o netrukus taip, kad pasinorėjo bažnyčia jam statyti ir būtent šioje vietoje: – Taip, Prany, taip. Vidinis apie tai niekada nekalbėjęs ir numanau, kad niekuomet nekalbės, nes jo kūnas jau išlesiotas. Ir kaip jam tokį save parodyti? Betgi žegnokis. Pats!, pats! Ne kūnu, o dvasia. Dar vis nepersižegnojęs. Velykos gi.
   Kilst mintimis į dangų.
  – Nepasiduok, Prany, nepasiduok. Miško žmogus buvai, o, vadinasi, turi teisę ir dvasioje miškiniu išlikti. Netgi, sakyčiau, privalai išlikti. Ir netikėk, kad apie mirusius arba nieko nereik kalbėti, taigi juos apeinant kaip tuščią vietą arba tik gerai kalbėti, taigi nepaisant svarbiausio – tiesos sakymo. Dvasia kad ir ne detektyvas, bet tai nereiškia, kad šį reikalą išmano blogiau.
  – Varnas... Golius  varnas! – neatsitraukiu stebėti tuščio dangaus, bet kartu žinau, kad jis ne tuščias. Per dvasią žinau. Tačiau vis dėlto, kodėl esu parodomas kaip Pranys.  Ar ne todėl, kad persitvarkymo laikas dar nesibaigė, dar vis, keliant užpakalį nuo kėdės, tenka įsikibti į sunkaus stalo atkraščius. Tai laikina, labai laikina, betgi toks dalykas... hmm, toks dalykas dar reikalingas studijų.
  – Va! va! va! – pritardamas atsiliepė ir Golius, kad toks dalykas reikalingas studijų. O Goliau, Goliau, jau užmiršta daugiau, negu gebu atsiminti. Tačiau beatsirandanti naujoji atmintis irgi tokia, kad ji iš toliau ne tik už mano lopšį, bet netgi už mano kūną. Tu ką nors supranti tokioje marmalynėje?
– Marmalynėje? Ot tau! Tai bent nuotykis. Dar neseniai ir aš panašiai tardavau, įvardindamas savo naują būvį kaip makalynę, – linksmai atsiliepė varnas Golius ir jau kreipdamasis ( turbūt į Vidinį, – Girdėjai, ką čia mums šnektelėjo Pranys? Atrodo, kad jau pats sugeba išeiti į dvasią, kad ir pasidairyti. Bėda tik, kad dar vis jaučiasi kaip makalynėje.  Pats savęs nepažįsta.
– A reikia stebėtis? Prisiminkime patys save
– Na taip, stebėtis dėl to nereikia. Tačiau kad ir ne mergužėlė, o vis dėlto te nebūna užmiršta:
 
Cit, neverki, jauna mergužėle,
Aš iš miško greitai sugrįšiu.
 
  Tačiau tik tiek. Būtent tik tiek, kad suklustum, kad dvasioje sujudėtų, išsijudintų, kad ir materija nukrisdama nuo žmogaus, neužmirštų savęs ne tik būtoje realybėje, bet ir pažaduose. Taip, taip, ir pažaduose. Materija ir dvasia vienybėje. Ar tai ne tikriau? Ar tai ne iš Dievo Žodžio, netilpusio Biblijoje ir išėjusio pasivaikščioti peizažais?