– Žegnokis. Jau atėjom.
  – Tamsu. Ar užsimerkęs, ar atsimerkęs, o vienodai tamsu. Tačiau, Vidini, jeigu tai tu, aš tavęs ne tik nematau, bet ir iš balso nepažįstu.
  – Toks jau žmogaus gyvenimas, bet ir jis nusmenga. Kam anksčiau, kam vėliau, bet vistiek kiekvienam tai tik akimirka. Tačiau tau, Prany, apie tai pasakoti jau nereikia. Lauk, stebėk ir matyk, kad ir žmoguje žvaigždynai užsikuria tik sulaukus tamsos.
  „Ir vėl tas pats kaip visada, “ – pagalvojau, bet šį kartą netikėtai paregiu Robertą Brauną. Nežinia, kaip jis čia iš Škotijos į smegenis atsibastė. Ne vienas. Kartu su erdve darbo apystata. Pakėlė akis nuo mikroskopo okuliaro ir pakomentavo, ką ten matęs: „Ir vėl tas pats.“ O ten gi palietas lašas vandens su gėlių žiedadulkėmis. Didesni – mažesni, greitesni – lėtesni taškeliai trankosi po visą lašą taip, kaip jau ne kartą matyta – nesupaisysi kaip. Ir niekaip nepavargsta, kad net nuobodu. Tačiau tik iki tol, kol misteris R. Braunas pagaliau pamano: o gal?...  O gal žiedadulkės gyvos?
  Atsikvepiu krūtine ir nebuvo labai sunku ir man manyti, kodėl toks misterio Roberto Brauno pasirodymas užtrunka smegenyse. Pro juos daug kas eina, praeina ir neužsilieka. O šį kartą lyg jo paties į svečius būčiau pakviestas. Nearti. Jau už šimtmečiais nugyventų metų, nors,  tiesą  sakant, ir toks laiko matas Dievo viešpatijoje irgi tik mirksnis, tačiau išgirsti apie gyvybę žiedadulkėje pasidarė dyvinai įdomu. Atrodė, kad misteris Braunas sumanė palenktyniauti su Dievu: iš žiedadulkės, žmogau, atėjai, į žiedadulkę grįši.
  Va, va, būtent šis dalykas ir laiko mane padėtyje: prieš akis škotas misteris Robertas, belaukiantis 250 metų sukaktuvių, o po mano kojomis – jo, Roberto Brauno, judesiai. Ir taip jie prie jų limpa, kad tik šnabždėk:
 
Jau metai tie,
kai dvasių matosi gausiau,
nors nesakau, kad jas pažint įstengiu.
Dar vis, sakyčiau, tartum pro miglas žinau –
nuo kur? kada? kokia riba
man šitas laikas prasidėjęs.
 
  – Neskubėk ir nesiklaidink savijautoje. Tai ne taip paprasta, tai ne iš pasakų kažkas, o pamąstyti apie dvasinius dalykus – o taip! o taip! niekuomet nevėlu, – išgirstu nelyg iš savęs. Ir laikas, kuris nugludęs aplink mane, kažkodėl dar tirščiau krapnoja migla.
 
Nepaisydamas nežinios
neabejodamas kalbu,
kad laikas visuomet anksčiau,
negu vieta, priėmus pasibūti.

  – Kažin, kiek jau kartų taip, kai ilgiau neužsibuvus, ir vėl, ir vėl, ir vėl, nori ar nenori, o tenka kraustytis į kitą vietą, kraustytis į naujus plėšinius. Štai ir dabar – negi kažkas kažkur gali manyti, kad labai skubu ar bent mintimis pasiprašau tokios kelionės? Kaip priežastį tokios lemties, visi parodo į kūną. Visiems jis – besarmatis, nes, mat, mirštantis.
  – Prany, ša! Velykos gi, – girdžiu atitariant į mano žodžius, tačiau „išdejuotas“ poezijos žiupsnelis dar vis su manimi ir aš kaip iš rašto keliu jį į viešumą, tačiau neskubėdamas, stengdamasis suvokti jo prasmę, kad žodžiai nepabirtų kaip žirniai, kad jie vienas prie kito pasiliktų, kaip rikiuotėje kariai.
 
Nerodau į save,
bet, akmenį pritraukęs artėliau,
jaučiu, kad galime kartu likimą iškalbėti.
Nereik jam būt Anykščių Puntuku,
Nereik man būt Šklėrių Pranu, –
paėmęs rankos saujoje
mažytį akmenėlį.
ūmai susimąstau –
ar tik ne su kalnais kalbu.
 
  – Ir - ką?
 
Galbūt tai sąšaukos pradžia,
kuomet labai svarbu
save NEŽINOMĄ išmokt kaip dvasią,
kad ir akimirkoje susivoktum kuo aiškiau,
jog netgi Dievo Žodis, Biblijoj netilpęs,
išeina pasivaikščioti peizažais, –
 
  deklamavau, kas regėjosi sutilpę į mintį, bet ar iš tikrųjų taip, ogi nesu tikras. Ir nesiimu liudyti, ar taip kalbėjau per Žodį, ar tik pamintijau savyje, o Žodis tik dabar, vėliau, tačiau, kaip suprantu, dalyko esmė nesikečia. Vienaip ar kitaip, o žinia įvardinta ir išsakyta: Dievo Žodis, išėjęs pasivaikščioti peizažais, neatslūgsta, tačiau tai suvokti irgi darosi labiau nepaprasta negu regėjosi pradžioje. Ką radęs, ko neradęs, o vis dažniau klausiu to paties, būtent: negi čia Aš? Negi? O šį kartą netgi įtariu, kad taip klausiant ir man užkibo kažkas.
  – Kas bežino tu ar ne tu. O kad tavęs Pranu nevadinam, tai irgi ne šiaip sau, Prany, ne iš dykinėjimo ar malonumo, o tik todėl, kad... o tik todėl, kad, – pasikartojo mįslingas pašnekovas ir nedelsdamas uždainavo panašiai kaip kažkada Vidinis:
 
Per miškus, per girias,
Šiandieną čia, rytoj jau ten...
 
– Vidinis irgi mėgo šią dainą ir ją dainuodavo, bet tik retkarčiais palaida burna. Dažniausiai dainuodavo savyje, Savęspi. Tačiau aš girdėdavau jį. Supranti? Bet, o Viešpatie! Vidini, kur tu? Tas, kurį žinau. Padėk, Viešpatie, surasti jį.