Ketvirtas skyrius. Būtybė tamsoje

Rodžeris išėjo į platų vieškelį ir jį pasitiko stiprus vėjo gūsis. Susigūžęs jis užsidengė apsiaustu. Susitikimas su Tasdaru visiškai netraukė, tad nusprendė truputį palūkėti ir pirmiausia nuėjęs į Krištolo rūmus surasti jų savininką. Tas berniukas šiuo metu buvo didžiausia jo problema, o tai tik dar labiau jį erzino. Rodžeris trokšte troško jį pamokyti ir suvaldyti padėtį, kol įvykiai nepakrypo dar blogesne linkme.

Apsidairęs ir įsitikinęs, kad aplinkui nėra žmonių, jis nedelsdamas teleportavosi prie Krištolo rūmų. Jie atrodė kaip įprasta milžiniška uola, ir jis net nusijuokė pagalvojęs, kad šios vietos nesugebėjo paslėpti net stipriausi burtai. Nuo pat pradžių jis žinojo apie slaptą tunelį, nesvarbu, ar ten stovės rūmai, ar uola, bet kokiu atveju jis pateks į vidų.

– Išlįsk, žinau, kad tu ten! – visu balsu suriko Rodžeris ir ištiesė ranką į tą vietą, kur turėtų būti durys. Raudonas psi energijos pliūpsnis tik įskėlė uolą, tad jis smogė dar kartą. Į visas puses pažiro akmenys.

Teko laukti dar kelias minutes, bet sudrebėjo žemė ir vartai pagaliau atsidarė. Į Rodžerį išsigandusiomis akimis žvelgė ilgaplaukis berniukas.

– Kas tu? – sutrikęs paklausė jis. – Ar mes pažįstami?

– Galbūt tu manęs nepažįsti, bet aš puikiai žinau, kas tu. Neptūnas, ar ne?

Berniukas išskaitė pašaipą jo balse ir jo veidas surimtėjo.

– Ko tau reikia?

Rodžerio akys prisimerkė, veidą iškreipė klastinga šypsena.

– Ravena jau lankėsi čia, tiesa?

– Apie ką tu kalbi?

– Aš žinau daugiau nei tu manai, tau nepavyks išsisukti ir pasakyti Ravenai tiesą.

– Iš kur žinai apie mane ir apie Raveną?

Rodžeris nusijuokė ir žengė žingsnį arčiau, jo akys tamsoje sublykčiojo raudonai. Pajutęs pavojų berniukas atsitraukė nuo vartų.

– Tikrai nori, kad pasakyčiau? – vyriškis palinko arčiau, tarsi norėdamas, kad jis įsidėmėtų kiekvieną jo žodį. – Esu kur kas arčiau nei manai, todėl galiu matyti kiekvieną tavo klaidą.

– Kodėl taip nenori, kad viską pasakyčiau Ravenai? – nesuprato Neptūnas, stengdamasis vengti jo žvilgsnio. – Jeigu viską žinai, turėtum žinoti ir tai, kad pranašystė neišvengiama, aš nepasirinkau savo likimo.

Rodžeris dar kartą nusijuokė ir staiga griebė jį už drabužių. Berniukas pajuto stiprų smūgį į krūtinę ir suriko. Jam aptemo akyse, bet Rodžeris buvo negailestingas ir prispaudė jį prie uolos.

– Dabar įdėmiai paklausyk, – iškošė jis rimtu balsu. – Ravena gyvena mano namuose, bet Tasdaras jokiu būdu negali to sužinoti, nes kitaip lėks mano galva. Jeigu nori likti gyvas, geriau kuo greičiau nešdinkis iš čia, nes tavo galva lėks pirmiau nei mano!

– Kodėl turėčiau tavęs klausyti?

Atrodė, kad Rodžeris tuoj praras kantrybę, bet vis dėlto atleido rankas. Berniukas sukniubo prie jo kojų, susivėlę juodi plaukai užkrito jam ant veido.

– Jeigu tau tai ką nors reiškia, aš esu Tasdaro parankinis, jis pasirinko mane ne be reikalo.

– Tai ne priežastis tavęs bijoti, – atkirto Neptūnas ir pagraibiojo sau prie diržo, norėdamas išsitraukti kalaviją, tačiau jo ten nebuvo. Jis dar pabandė atsistoti, bet Rodžeris spyrė jam į pilvą.

– Taigi, tau kur kas geriau kentėti nei išnešti sveiką kailį?

– O jeigu ir taip? – berniukas šypsodamasis iš lėto pakilo. – Pasakysiu jai visą tiesą, net jei po to nužudysi mane.

Vyras pažvelgė į jį raudonomis iš įtūžio akimis. Neptūnas svirduliuodamas drąsiai žiūrėjo į jį. Tik tada Rodžeris pastebėjo jo delnuose nušvintančią melsvą magišką šviesą ir kreivai šyptelėjo, jo rankos lėtai siekė prie diržo prisegto kalavijo. Berniukas metėsi į šalį, bet priešininkas vikriai šoko į priekį ir užstojo kelią bet kokiam bandymui pasprukti. Kalavijo geležtė lėtai pakilo, tačiau sustojo ore. Rodžeris nekirto ir neužmušė Neptūno.

– Matai? – pašaipiai ištarė. – Galėjau lengvai tai padaryti, bet dabar tave tik įspėjau. Žiūrėk, kad manęs nenuviltum.

Berniukas vis dar stovėjo pasiruošęs gintis ir aršiu žvilgsniu žiūrėjo į priešininką, bet Rodžeris atsitraukė ir paslėpęs kalaviją pranyko nakties tamsoje. Tik nuėjęs geroką kelio gabalą pagaliau nusprendė teleportuotis į Tamsos Karalystę. Buvo jau labai vėlu, tad pro vartus jį įleido sargybiniai. Eidamas ilgu raudonu koridoriumi, Rodžeris spėliojo, ko Tasdarui gali iš jo reikėti tokiu metu, dar niekada per dešimt metų neteko čia eiti taip vėlai, įprastai valdovas jau mėgaudavosi savo poilsiu.

Perėjęs koridorių jis pasiekė didžiosios salės duris ir žengė į vidų. Patalpa buvo labai erdvi, kiekvieną jos kampą dekoravo po harpijos statulą, o ant tamsiai raudonų sienų kabėjo ramia liepsna degantys deglai, apšviesdami salę ne itin ryškia šviesa. Ir viską gaubė mirtina tyla.

Bet pirmiausia Rodžerio dėmesį patraukė salės gale jo laukiantys du vyriškiai. Vienas jų buvo šviesiaplaukis, savo ilgas sruogas supynęs į kasą, kuri gulėjo ant šarvu apdengtos krūtinės. Jis stovėjo beveik nejudėdamas, tiesus kaip lenta, rankos buvo tvarkingai sudėtos už nugaros, kurią kaip užuolaida dengė ilgas iki žemės apsiaustas. Kitas buvo tamsiaplaukis, taip pat su apsiaustu, bet ne toks įsitempęs, jo veide buvo galima matyti šypseną.

– Pagaliau pasirodei, – prakalbo jis.

– Atsiprašau, kad verčiau laukti, valdove, – tik priėjęs arčiau Rodžeris pagarbiai nusilenkė. – Girdėjau, kad manęs ieškojote, kuo galėčiau pasitarnauti?

Tasdaro akys sužibėjo prieš deglų šviesą. Jis nužvelgė parankinį nuo galvos iki kojų, atrodė, tarsi žinotų menkiausią paslaptį, tas žvilgsnis tarytum pervėrė kiaurai.

– Noriu, kad atsakytum man į keletą klausimų, – galiausiai tarė jis.

– Klausau, mano pone.

– Ravena greitu metu turėtų atskleisti savo galias, ir tai reiškia, kad aš turėčiau sužinoti kur ji, prisimeni?

– Žinoma. Ką norite tuo pasakyti?

– Tas berniukas turėtų pasakyti jai viską apie mane, taip?

– Taip, Neptūnas.

– Kiek girdėjau, jis gyvena kažkur netoli tavęs, tiesa? Tu žinai kur?

Rodžeris išsigandęs sustingo, kurį laiką galvojo, ką atsakyti. Kodėl Tasdaras uždavė šį klausimą būtent šiandien? Ir būtent dabar, kai jis ką tik grįžo iš Krištolo rūmų? Ar jis stebėjo? Žino visus jo planus ir dabar jį nužudys?

– Ko taip išsigandai? – šyptelėjo demonas. – Manai, kad nužudysiu tave, jeigu nepasakysi, kur rasti Krištolo rūmus? Jeigu nežinai, neprivalai atsakyti dabar. Tavo užduotis yra jį surasti.

– O kas po to? Ką man daryti su Neptūnu?

– Nieko, man tik reikia žinoti kur jis, kad vėliau galėčiau stebėti jį pagal energiją. Nė nebandyk jam kaip nors trukdyti, man reikia, kad Neptūnas atliktų savo darbą.

– Bet... bet kaipgi dėl Arelos? – sutriko jis. – Leisdamas jam pasakyti tiesą tik atversite Ravenai kelią pas ją. Neptūnas tikrai netylės.

Sudėjęs rankas už nugaros, Tasdaras iš lėto nuėjo į kitą salės galą, po to taip pat lėtai grįžo atgal.

– Aišku, nenoriu, kad Ravena sužinotų apie Arelą, bet kitaip ji nesužinos apie mane. Turiu rizikuoti, kitos išeities nėra.

– O gal mes galėtume prigąsdinti Neptūną, kad jis apie ją nepasakytų?

– Neįmanoma, – įsiterpė visą laiką tylėjęs Melburnas. – Yra kitokių būdų kaip Ravena gali sužinoti tiesą, mes negalėsime tiesiog susekti ir nužudyti kiekvieno, kuris ketins su ja susisiekti.

Rodžeris piktai pažvelgė į jį. Nors jie kartu tarnavo Tasdarui jau daugiau nei dešimt metų, niekada taip ir nepamėgo vienas kito. Kad ir kiek kartų Rodžeris mėgino jį įtikinti, kad geriausia būtų susidėti ir įveikti Tasdarą kartu, Melburnas laikėsi savo. Arba netikėjo, arba turėjo labai svarią priežastį tarnauti. Buvo aišku tik viena, kad jis nemėgo atvirai apie tai kalbėti, net ir dabar stovėjo tvirtas kaip uola, tarsi apie nieką negalvotų. O apie ką gali galvoti kontroliuojama lėlė?

– Teisybė, – nenoriai pritarė Rodžeris ir dar kartą nusilenkė valdovui. – Padarysiu viską, ko manęs paprašysite.

– Gerai, gali eiti, – jau daug ramesniu balsu paliepė jam Tasdaras.

– Jums leidus, – Rodžeris atsitiesė ir nuskubėjo prie durų.

– Dar vienas dalykas, – primerkė akis demonas. – Negalvok, kad su mano dovanotomis galiomis darysi ką panorėjęs. Galiu greitai jas atimti, o tada tu būsi silpnas ir visiškai nereikalingas. Tas pats galioja ir tau, Melburnai.

– Galite besąlygiškai manimi pasitikėti, – dalykiškai kalbėjo Melburnas. Jis sakė dar kažką, bet Rodžeris negirdėjo, paskui save uždaręs duris.