– Apie ką kalbi? Ir iš kur?
  – Kalbu tai, ką pats, Prany, daug kartų taikeisi pasakyti, bet deja, deja... Dėl daug priežasčių toks „deja“, bet viena iš svarbesnių, kad per sunkus esi. Materija slegia. Supranti? Žmogaus materija.
  Taip, taip, ir anksčiau pasitaikę panašūs dialogai, bet ne tokie akiplėšiški kaip šis ir man stokojo drąsos patikėti, kad per šį, jau užtrukusį laiką, su manimi šnekėjęsi kas panoręs, bet tik ne Vidinis. Atrodė, tai neįmanoma, kad galėtų atsirasti toks laikas, kuomet ir vardais nedrąsu vienas kitą pašaukti.
  – Vadini Praniu. Ačiū. O tamsta kaip pageidautumei, kad pašaukčiau?
  – Va, svoris netgi atsiminti manęs tau neleidžia. Tačiau gal nemanykim, kad tai svarbu. Ir tautoje pasakyta: kaip pavadinsi – nepagadinsi. Beje, taip irgi todėl, kad ir tautoje materijos daugiau negu dvasios. Oi, kaip daugiau, Prany! Ir labai nesmagu, kad ji irgi užleista, palikta arba sukišta į archyvus.
  – O kad tik tiek, kad tik tiek! – pašokau nuo kėdės, bet materija sunki. Pakėlus ją kojos ilgiau neišlaiko ir vėl savo visu Aš nukrentu sėdėti ant kėdės, kurią dar gerokai prieš Velykas po užpakaliu pakišo dukra, nes, pasak jos, taip reikia: girdi, pajautoms, o, vadinasi, ir mąstymui, tėve, erdvė reikalinga. Neverta savo užpakalį nuo jos minkštu foteliu blokuoti. Ir šit argi blokuoju? Po juo vietą užėmė kėdė ir akivaizdu, kad erdvės apie jį atsirado daugiau, bet... bet apie ką aš čia?
  – Kalbėk. Ko tyli? – po trumpos tylos pražiodinau burną, suspėjęs sunerimti, kad tyla bent kiek ilgiau neužtruktų.
  – Taigi pats, Prany, nusitaikęs kažką reikšmingą tarti. Neskubinam. Palauksim. Tačiau pasakysiu, jog nukristi užpakaliu, kad ir kur, kad, tarkim, ir ant Anykščių Puntuko, yra sėkmingiau ir reiktų dėkoti Velykoms, kad pataikyta būtent taip –  sėdmenimis, o ne galva.
  Ką gi, turbūt ir taip išgirdus galima nusišypsoti, – pamaniau pajausdamas, kad tokioje kalbelėje daugiau rūškanos prozos, pro kurią prasigauti šypsenai ne kažin kaip sekasi, bet argi naujiena. Jau nemenkai laiko susitelkė, kuomet man į  pasimatymus su Vidiniu nepasiseka išeiti. Net ir aplinkkeliais –  kad ir per kokį jo ar mano sumanytą subjektą, tarkim, šmėklą, didesnį - mažesnį pieštą ar iš molio lipdytą kūrinėlį ar netgi pasiimtą iš scenos aktoriaus suvaidintą žmogaus tipą. Tačiau per šį laiką po truputį, po truputį ir štai pajaučiu, kad labai rimtai suabejoju Vidiniu, kurį žinau, atsimenu, su kuriuo nemažai metų pabūta kaip daugybos lentelėje 2x2. Taigi labiausiai įsimintoje vietoje. Ir ką manyti? Negi tai jau praeitis?  Negrįžtama?
  Ne, dar taip neturėčiau manyti. Nors jo nematau, bet girdžiu, o neretai taip įtaigiai, kad atrodo it skaito iš manęs, mano gyvasties, koks šit dabar esu, o ne iš mano tekstų, tačiau nepaisant to, įtarimas neatslūgsta: – Vidini, bet ar tikrai čia tu? – ir vėl, įsikibęs į sunkaus stalo atkraščius, stojuosi ant kojų, o pavykus dalį pilvo užkelti ant jo paviršiaus, gera bent mintimis savo ausims liudyti: o vis dėlto, Dieve, esi. Bent jau tuomet, kai namuose Velykos.
  – Velykos! Velykos! – aidi per ausis it ten būtų įkritusi Vilniaus arkikatedra. O gal? Laikas tęsiasi ir jaučiu, jog ne sarmata ir atviru  tekstu parodyti į tokią ją, į katedrą  be materijos. Ir ne tik ją, bet ir visą tą aplinką, kuri  aptarnauja Velykas kartu su Vilniaus arkivyskupu Gintaru. Reikėtų daug skaičiuoti ir vardinti, mėginant pasakyti kas su juo. Toks dalykas, beje, netgi nerūpi, nes  savijauta laiko „užlieta“ taip, kad kur tik baksteli, atsiliepia nesuvokiamas dvilypumas: jauti, kad tikrai esi, kas esi, kad nors į fotografiją ar į piešinį įeik paveikslėliu būti, bet kartu ir – ne. Toks savyje atsiradęs svetimumas, tokia nežinia išmargina būseną taip, kad pasijauti margesnis už margutį. Ir kažkodėl laisvesnis, lyg  savaime tokias pajautas priėmęs  kaip Velykų siurprizą.
 Dar ne greit suvokiau, kad toks dalykas užsiliks ir pataps organizuojančia paskata išsičiaudėti dulkėje taip, kad sugrįžus jai atgal į žemę, būtų pastebėta, jog Dievo kūrybos  darbe ji bent dalį misijos atlikusi. Čia konkrečiai  rodau į Bibliją, kur žodis prie žodžio taip: „Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi“.
  Skaičiau kartą, kitą, daug kartų ir iki šiol nepavargstu tai daryti. Nes iš tikrųjų, kaip ir pasakyta, valgiau ir valgau „prakaitu uždirbtą duoną“ kol šit atgal grįžtu, kol sugrįšiu į ją, žemę, iš kurios paimtas kažkada.  Ar reikia dievagotis, kad šios dulkės  dalia, sakyčiau, dieviška dalia – pabūti žmogumi.  Vidini, ar girdi apie ką aš čia? 
  – Velykos! Velykos! – nesiliauja šurmuliu gausti Vilniaus arkikatedra iš ausų leisdamasi į krūtinę arčiau prie širdies. Nors  daug kartų ten eita, nors ir kaip atkakliai  stengtasi atidžiau pasidairyti, į žodį, į paveikslą  įrašyti, tačiau peizažas informacijai teikti per daug sudėtingas.
  Skėsteliu rankomis ir vėl jose tuščia, be kol jos yra tuštumos nejaučiu.