Aukštai, kur saulė teka,
Iškeltos Dievo rankos,
Anksti, kai paukščiai čiulba,
Žvaigždėmis tyla verkia.
Tolyn, kai niekas nebeis,
Žygiuos karstų eilės,
Nuo liepsnojančių laužų
Toli nuklydo žiežirbos
Ir krito ant kruvinų delnų;
Danguj tarp pilkų debesų
Ugnimi brolis brolį pasveikino
Ir liko miestų griuvėsiai.
Niekas vėjų neklausė,
Kur žygiuoja mūsų vyrai,
Niekas vėjų neprašė,
Melstis už jų maldas,
Niekas vėjų neklausė,
Kelintas jau krito žolėj,
Vien tik šaltų karstų eilės
Tolyn, kai niekas nebeis...
Aukštai, kur saulė teka,
Iškeltos Dievo rankos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2022-05-30 19:21:46
Manau, kūrinyje išreikšta rauda...
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2022-05-29 21:39:55
Ir tokia realybė – plakanti, žudanti. Patiko tas platus žvilgsnis.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2022-05-29 21:35:43
Elegiškas kūrinys.
Kas gali būti liūdnesnio už kritusius kovoje jaunus vyrus?