Mano širdyje –
daug gyvenimo dulkių.
Kur dėti širdį apsunkusią?
Gal nuplauti ją upėje?
Gal nunešti į cheminę valyklą,
Arba skaityti Bibliją?...
Eita ir eita per žemę –
kojos į akmenis atmuštos,
bet dienos į priekį veja,
nors jau netoli „sutemos“...
Pakeliu galvą į nakties dangų –
matau Paukščių Taką:
ten jaunystės žirgai žvengia,
ievos svaiginamai kvepia...
Prabėgusių metų žingsnius,
lakštingalos suokimą aušrojant –
visa tai širdis išgirsta,
kai naktis žemę savimi užkloja.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2022-02-10 15:56:53
Kai naktis žemę savimi užkloja, dangus nušvinta... Jautru... O dulkės, kaip be jų - per daug viskas būtų aišku...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2022-02-09 11:31:34
Nei plauti, nei valyti nereikia - tai žvaigždžių dulkės, Žiem.bitele...
Kai dar tokios mintys lanko, kai ievos kvepia, jaunystės žirgai
Paukščių take šuoliuoja... Gražių minčių!