Mano širdyje –
daug gyvenimo dulkių.
Kur dėti širdį apsunkusią?
Gal nuplauti ją upėje?
Gal nunešti į cheminę valyklą,
Arba skaityti Bibliją?...
Eita ir eita per žemę –
kojos į akmenis atmuštos,
bet dienos į priekį veja,
nors jau netoli „sutemos“...
Pakeliu  galvą į nakties dangų –
matau Paukščių Taką:
ten jaunystės žirgai žvengia,
ievos svaiginamai kvepia...
Prabėgusių  metų žingsnius,
lakštingalos suokimą aušrojant –
visa tai širdis išgirsta,
kai naktis žemę savimi užkloja.