Santrauka:
Pamąstymai per pilnatį
Nekenčiu savęs per pilnatį!
Nužudyčiau savo įniršiu –
garsą, judesį, bet kokią gyvastį...
Kad nutiltų skausmo aimanos,
sielos, kažkada sumaitotos –
vaikiškos ir nekaltos.
Norisi suskaldyt stiklą dvipusį –
sunaikinti praeities vaizdus,
pasislėpusius giliai pasąmonėj –
prarastos vaikystės fragmentus.
Pilnatis bjaurybė sielą apšviečia –
skaudulius išryškina senus,
tarsi knygos lapą atverčia –
purviną, ašaromis sulietą ir krauju.
Ir tuomet nustojau verkti –
nebemoku pasidžiaugt sėkme...
Blyškią šypseną, bejausmį veidą
vėl regiu mėnulio šviesoje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-12-23 10:22:04
Viskas priklauso nuo požiūrio ir nusiteikimo.
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2021-12-22 22:24:41
Nesibodėkit pilnatim,
Taip pat ji turi rūpesčių,
Tai priešpilnis, tai vėl delčia
ir vėl reik lipt ant kopėčių.