Nekenčiu savęs per pilnatį!
Nužudyčiau savo įniršiu –
garsą, judesį, bet kokią gyvastį...
Kad nutiltų skausmo aimanos,
sielos, kažkada sumaitotos –
vaikiškos ir nekaltos.

Norisi suskaldyt stiklą dvipusį –
sunaikinti praeities vaizdus,
pasislėpusius giliai pasąmonėj –
prarastos vaikystės fragmentus.

Pilnatis bjaurybė sielą apšviečia –
skaudulius išryškina senus,
tarsi knygos lapą atverčia –
purviną, ašaromis sulietą ir krauju.

Ir tuomet nustojau verkti –
nebemoku pasidžiaugt sėkme...
Blyškią šypseną, bejausmį veidą
vėl regiu mėnulio šviesoje.