Stebuklas ta oazė,
Kurios dar neužpustė gruodis –
Ten susirangę snaudžia mudviejų takai.
Deja, negrįšime į savo Rojaus sodą,
Nes daug lengviau nuteist, negu atleist.
Kilniesiems žolės rodys drumstą dangų,
Kurs ne mana iškris, bet pelenais.
Kai durų nėr, ar verta belst į langą?
Bandau ne teisti, ne atleisti, o tolyn paleist.
Ei, vėjai! Kur jūs? Ūžkit, drumskit,
Blaškykit debesis nuo mudviejų takų.
... iš delno dunksteli ledu aptrauktas grumstas.
Stebuklą užpila. Dabar čia – aš, čia – tu...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2021-12-05 18:59:26
Tobula, bet belsti verta, kartais būna ir taip:
Užsitrenkia durys - atsiveria langas -
Ir ritasi saulė per mėlyną dangų...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-12-05 14:49:13
Lyrinis - psichologinis kūrinys su gražia raiška jausmų ir minčių.