Stebuklas ta oazė,
Kurios dar neužpustė gruodis –
Ten susirangę snaudžia mudviejų takai.
Deja, negrįšime į savo Rojaus sodą,
Nes daug lengviau nuteist, negu atleist.
Kilniesiems žolės rodys drumstą dangų,
Kurs ne mana iškris, bet pelenais.
Kai durų nėr, ar verta belst į langą?
Bandau ne teisti, ne atleisti, o tolyn paleist.
Ei, vėjai! Kur jūs? Ūžkit, drumskit,
Blaškykit debesis nuo mudviejų takų.
... iš delno dunksteli ledu aptrauktas grumstas.
Stebuklą užpila. Dabar čia – aš, čia – tu...