Santrauka:
Vieną rytą labai labai anksti atvykau į paskaitas ir dar niekas neleido užeiti į auditoriją, tad sėdėjau automobilyje ir taip gražiai pradėjo lyti... Ir staiga nukrito ryškiai raudonas lapas, prilipo prie stiklo ir spoksojo į mane. Susikalbėjom, supratau, kad tai mūza aplankė mane. Mieli skaitytojai ir kolegos poetai/rašytojai, nesmerkite, kaip kad kituose eilėraščiuose, manęs už tokias slogias, tamsias mintis. Ne aš rašau, poetas rašo. Pilnai suprantu, kad mano mintys gali kirstis su Jūsų mintimis, kad norite pamokyti ir gražiai pakalbėti apie gyvenimą. Pirmyn. Tik nebarkit labai, kaip ankstesniais kartais. Dėl to ir padariau tokią ilgą pertrauką... Geriau pasidžiaukime užmiegančiu rudeniu ir tyliai ateinančia žiema. Neprašau gražių komentarų, neprašau nerašyti kritikos. Rašykite viską! Viską! Tik būkime pagarbūs vieni kitiems. Gražaus vakaro linkiu su šypsena veide!
Varva dangaus ašaros šaltu stiklu,
Krinta lapai kruvini ant šventvagiško asfalto.
Apakino ruduo savo grožiu, o kai praregėjau, buvo vėlu,
Gulėjo mano kūnas ant betono šalto.
Pasruvo šilto kraujo upeliai,
Ir ėmė verkti dar stipriau dangus.
Ir kas nutiko tai sielos dalelei,
Kuri paversdavo realybę į klaikius sapnus?..
Ošė medžiai šalia kelio ir giedojo laidotuvių maršą,
Susirinko pulkas žmonių, ir kažkas įjungė raudonai mėlynas lemputes.
Desperatiškai gramdo nuo raudono betono faršą,
Kuris kažkada rašė tokias pačias eiles...
Nustojo verkęs dangus, nes pamiršo lavoną šaltą,
Medžiai toliau kraujavo, ir pūtė vėjas žaismingas.
Pamiršo pasaulis bevardį karstą.
Atmins, kai sugrįš ruduo lietingas.
evais
2021-11-18 20:31:20
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-11-24 10:17:00
Čia slypi poetinis matymas:
... ryškiai raudonas lapas
prilipo prie stiklo
ir spoksojo į mane.
Susikalbėjom, supratau,
kad mūza aplankė mane.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-11-19 11:29:35
Mano nuomone geriau tiktų kūriniui pavadinimas "makabriškas paveikslas".