Varva dangaus ašaros šaltu stiklu,
Krinta lapai kruvini ant šventvagiško asfalto.
Apakino ruduo savo grožiu, o kai praregėjau, buvo vėlu,
Gulėjo mano kūnas ant betono šalto.

Pasruvo šilto kraujo upeliai,
Ir ėmė verkti dar stipriau dangus.
Ir kas nutiko tai sielos dalelei,
Kuri paversdavo realybę į klaikius sapnus?..

Ošė medžiai šalia kelio ir giedojo laidotuvių maršą,
Susirinko pulkas žmonių, ir kažkas įjungė raudonai mėlynas lemputes.
Desperatiškai gramdo nuo raudono betono faršą,
Kuris kažkada rašė tokias pačias eiles...

Nustojo verkęs dangus, nes pamiršo lavoną šaltą,
Medžiai toliau kraujavo, ir pūtė vėjas žaismingas.
Pamiršo pasaulis bevardį karstą.
Atmins, kai sugrįš ruduo lietingas.