Koks žiauriai ilgas
Ir gražus ruduo
Kaip gražiai visi miršta
Lyg kokie niekučiai
Krenta lapai
Ir krenta žmonės kartu
Derlingas ruduo
Seniai toks bebuvo
Žvakių užderėjo kapuos
O aš stoviu rugiuos
Toks ligi kelių įbridęs
Beveik prie bedugnės
Dar pabūsiu gal
Ligi paskutinės sekundės
Pabūsiu dar vienas truputį
Iki kito rudens
Paliksiu už savęs tik šešėlį
O tada sugulsime gražiai
Žiemos miego
Šalia kits kito
Žarijomis lapai rusens
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2021-11-19 22:20:33
Paliksiu už savęs gilią brydę,
Čia būta žmogaus, kuris nebijojo mirties,
Ir galėjo pereiti bedugnės paviršium,
Nes turėjo tiek daug tikėjimo, kad laimėjo mūšį prieš mirtį.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-11-18 18:18:33
Perskaičiusi įsigalvojau ir dar kartą perskaičiau. Yra gyvenimo jėgos!
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2021-11-18 09:35:21
Yra "parako" jūsų eilėse...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2021-11-17 21:46:02
Iki kito rudens, tai visai ne truputį, o ir kur rasite tokius rugius...
Dabar ūkininkai neaugina javų ilgais šiaudais (priežastį turbūt
žinote), bet poetai gali, kaip Selindžerio personažas, pastovėti
kokiuose nori rugiuose...ir prie bedungės.Pabūkim.