Ruduo

Koks žiauriai ilgas
Ir gražus ruduo
Kaip gražiai visi miršta
Lyg kokie  niekučiai
Krenta lapai
Ir krenta žmonės kartu
Derlingas ruduo
Seniai toks bebuvo
Žvakių užderėjo kapuos
O aš stoviu rugiuos
Toks ligi kelių įbridęs
Beveik prie bedugnės
Dar pabūsiu gal
Ligi paskutinės sekundės
Pabūsiu dar vienas truputį
Iki kito rudens
Paliksiu už savęs tik šešėlį
O tada sugulsime gražiai
Žiemos miego
Šalia kits kito
Žarijomis lapai rusens
Svoloč

2021-11-17 11:58:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2021-11-19 22:20:33

Paliksiu už savęs gilią brydę,
Čia būta žmogaus, kuris nebijojo mirties,
 Ir galėjo pereiti bedugnės paviršium,
Nes turėjo tiek daug tikėjimo, kad laimėjo mūšį prieš  mirtį.

Moderatorius (-ė): oioioi

Sukurta: 2021-11-18 18:18:33

Perskaičiusi įsigalvojau ir dar kartą perskaičiau. Yra gyvenimo jėgos!

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2021-11-18 09:35:21

Yra "parako" jūsų eilėse...

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2021-11-17 21:46:02

Iki kito rudens, tai visai ne truputį, o ir kur rasite tokius rugius...
Dabar ūkininkai neaugina javų ilgais šiaudais (priežastį turbūt
žinote), bet poetai gali, kaip Selindžerio personažas, pastovėti
kokiuose nori rugiuose...ir prie bedungės.Pabūkim.
 

Vartotojas (-a): Šarūnė

Sukurta: 2021-11-17 12:11:39

Puikiai parašėte, paprastai ir paliečiančiai