Kai tu ateisi, manęs jau nerasi.
Paliks tiktai sniege išmintos pėdos.
Kai Tu ateisi, gal suprasi,
Kur slypi laimė, o kur bėdos.

Kai Tu ateisi, bus gal rytas,
O gal naktis šalta, vėjuota.
Ir vargo juostom išakytas
Gyvenimas iš šukių suklijuotas.

Kai Tu ateisi, rožės bus nuvytę,
Sušalęs bus papartis prie mūs kluono.
Ir naujos snaigės bus iškritę,
Nebus nei rūtų, nei aguonų.

Jei dar ateisi, neieškok, nerasi
Many nei meilės, nei jaunystės.
Manau, ir pats viską suprasi –
Nebuvo jos nuo pat vaikystės.

Tu neliūdėk, ir ašarų nereikia,
Tau bus gerai, manau, kad greit priprasi.
Mane gamta ir ponas Dievas keikia,
Tad neateik, nes manęs neberasi...