Užkopiau į savo Laimės žiburį,
Turėčiau jaustis laiminga.
Bet akys krypsta žemyn –
Lyg kažko stinga...
Žolės nejaučiu po kojom,
Neužuodžiu jos kvapo.
Negirdžiu, ką paukšteliai rytais
Tarpusavy šnekas.
Saulė – per karšta,
Debesys – per arti,
Dangus – per žemai...
Grįžtu atgal,
Kur viskas aišku ir įprasta,
Kur mano namai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-11-11 13:00:36
Gal aimė budi kiekviename iš mūsų, o ne kažkur šalia valkatauja.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2021-11-09 12:45:53
Ar vertėjo taip aukštai lipti, kad suprastum "kaip vis dėl to gera turėti namus"?
Manau, užtenka išeiti į rudenio lietų, kai grįši sušlapęs, sušalęs - apsidžiaugsi,
kad yra kur grįžti..., o eilės tikrai puikios.