Laikykit, smilgos, debesis,
Laikykit dangų virš žiemkenčių lauko –
Jūs jau patyrėte, kaip vasaroj sudegti.
Kuo skirias taurios dovanos ir bejėgystes aukos?
Būties liepsnoj
Visi gyvieji –
Tik patogios dagtys.
Čežėkite palaukėje.
Kas jūs?
Ne šienas ir ne duona –
Pastogė mašalo ar dvaras kokio vikšro.
Siūruokite nuo vėjo gūsio –
Šiaudas ilgas, trupantis ir plonas.
Po šita saule nieko pastovaus ir tikro,
Atremkite ne audrą, bet žmogaus godumą,
Nes jis – tas kirminas,
Kuris pasaulį ryja.
Žiemkenčiai kyla. Rodos, nesuglumo.
Jie dar žali, jie – nieko nepatyrę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2021-10-25 14:14:45
Puikus kūrinys.
Iš indo beribio godumo džinas jau išleistas. Sustabdyti gali tiktai pats žmogus gera valia, arba kartu ir save sunaikindamas, nes per daug jame išsikerojo...
Vartotojas (-a): Astra
Sukurta: 2021-10-24 16:17:19
Lyg odė smilgos trapumui ir stiprybei.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2021-10-24 15:06:15
Šešios pabaigos eilutės galėtų būti savarankišku eilėraščiu.