Laikykit, smilgos, debesis,
Laikykit dangų virš žiemkenčių lauko –
Jūs jau patyrėte, kaip vasaroj sudegti.
Kuo skirias taurios dovanos ir bejėgystes aukos?
Būties liepsnoj
Visi gyvieji –
Tik patogios dagtys.
Čežėkite palaukėje.
Kas jūs?
Ne šienas ir ne duona –
Pastogė mašalo ar dvaras kokio vikšro.
Siūruokite nuo vėjo gūsio –
Šiaudas ilgas, trupantis ir plonas.
Po šita saule nieko pastovaus ir tikro,
Atremkite ne audrą, bet žmogaus godumą,
Nes jis – tas kirminas,
Kuris pasaulį ryja.
Žiemkenčiai kyla. Rodos, nesuglumo.
Jie dar žali, jie – nieko nepatyrę.