Neatsisveikinam.
Tik byra pažadai,
Tik vėjai plėšo lūkesčius į skiautes.
Neatpažįsti?
Nors kasdien matai –
Ir klausinėti, ir klausytis liaujies.
Nes kraujas tyli, stingantis sulos,
Tirštėja sutemos,
O sielą braižo ižas.
Gal pameluok,
Bent saldžiai pameluok,
Jog sekant trupiniais kažkas atgal sugrįžo.
Tyli.
Girdi taip, kaip ir aš,
Ką spalio priblandos už lango baugiai švokščia,
Bet naktyje tiesi tuščias godžias rankas,
Kad tau save stiklinėje paduočiau.
Išgerk.
Po gurkšnį.
Godžiai, ne lėtai –
Taip, kaip ruduo štai pažadus nušluoja.
Nurimk – į pabaigą visi rudens darbai.
Neatsisveikinkim.
Į TEN nepavėluojam.
Trumpa stotelė, kur tik tu ir aš.
Kažką kuždi –
Gal tą saldžiausią melą?
Į būtą Rojų trupiniai parves.
– Pelynai? – klausi, –
Tai kodėl taip sąla?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-10-18 08:31:15
Eilėse stipriai juntama, žmogų veikianti meninė jėga, literatūrologų vadinama vidine eilėraščio šviesa.
Be galo sunkus tas etapas, kai priartėjama prie atsisveikinimo ribos.