Neatsisveikinam.
Tik byra pažadai,
Tik vėjai plėšo lūkesčius į skiautes.
Neatpažįsti?
Nors kasdien matai –
Ir klausinėti, ir klausytis liaujies.
Nes kraujas tyli, stingantis sulos,
Tirštėja sutemos,
O sielą braižo ižas.
Gal pameluok,
Bent saldžiai pameluok,
Jog sekant trupiniais kažkas atgal sugrįžo.
Tyli.
Girdi taip, kaip ir aš,
Ką spalio priblandos už lango baugiai švokščia,
Bet naktyje tiesi tuščias godžias rankas,
Kad tau save stiklinėje paduočiau.
Išgerk.
Po gurkšnį.
Godžiai, ne lėtai –
Taip, kaip ruduo štai pažadus nušluoja.
Nurimk – į pabaigą visi rudens darbai.
Neatsisveikinkim.
Į TEN nepavėluojam.
Trumpa stotelė, kur tik tu ir aš.
Kažką kuždi –
Gal tą saldžiausią melą?
Į būtą Rojų trupiniai parves.
– Pelynai? – klausi, –
Tai kodėl taip sąla?..