Ką radau paraisty?
Ar ne vasaros kraują,
Ne saulėtekių žarą lašais ištaškytą?
Ką veikiu?
Atminimuos klajoju ir nebeuogauju,
Nes diena tarsi uoga tarp smilgų nukrito,
Nusirito, prapuolė.
Vėlu. Neberinksiu –
Nebe jai užganėdint gyvenimo alkį.
O raistas liūliuoja, po kojomis linksta –
Lig šiol abejoja, įsiurbt ar iškelti?
Tikiuosi, kad grįšiu, kad kelią atrasiu,
Nors maga čia likti ir uogas surinkti.
Aure, jau saulėlydis lašas po lašo
Aptvarsto rūgštoką seniokišką mintį,
Jausmus nenunokusius, liūdesį, nerimą
Ir baimę, kad žygis į paraistį tuščias.
Nejaugi svajonės ant smilgų bus veriamos?
Gal raistas – vieta, kur geriausiai suklupti?..
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2021-10-22 10:35:52
Taip ir uogaujam dienas, kol nuraškome paskutinę...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-10-15 14:06:01
Puikios eilės, kurias skaitant, į viršų, tarsi lava, išsiveržia įvairūs jausmai.
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2021-10-15 10:42:55
Žavu, kaip visada, " nes diena tarsi uoga tarp smilgų nukrito"... pakėliau
ir priglaudžiau.