Ką radau paraisty?
Ar ne vasaros kraują,
Ne saulėtekių žarą lašais ištaškytą?
Ką veikiu?
Atminimuos klajoju ir nebeuogauju,
Nes diena tarsi uoga tarp smilgų nukrito,
Nusirito, prapuolė.
Vėlu. Neberinksiu –
Nebe jai užganėdint gyvenimo alkį.
O raistas liūliuoja, po kojomis linksta –
Lig šiol abejoja, įsiurbt ar iškelti?
Tikiuosi, kad grįšiu, kad kelią atrasiu,
Nors maga čia likti ir uogas surinkti.
Aure, jau saulėlydis lašas po lašo
Aptvarsto rūgštoką seniokišką mintį,
Jausmus nenunokusius, liūdesį, nerimą
Ir baimę, kad žygis į paraistį tuščias.
Nejaugi svajonės ant smilgų bus veriamos?
Gal raistas – vieta, kur geriausiai suklupti?..