Svetimėjam, išlieka tyla,
Kur nukandami žodžiai lyg gyslos,
Tarsi vėlinių žvakė liepsnelė gyva
Ir visi susikaupę, nutykę.
Suviliok tamsoje, tavo žodžiai pirmi,
Tarsi pirmosios rytmečio rasos,
Ten suklupęs nakty, tu rieškučiom semi
Savo laimę vienbalsę, vienakę.
Kai nelieka manęs, anei vėjo, žvarbu
Tiktai tu prie Gyvybės šaltinio,
Saujoj dūli puokštelė, puokštelė verbų
Iš gyvenimo tavo medinio.
Maldos krenta tyloj, jų surinkt negali,
Vėl visi susikaupę, nutykę,
Sieloj properša tūno lyg skausmas gili
Paskutinį gyvenime sykį.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2021-10-13 15:10:25
Grimzda susvetimėjimo tyla į verbą, medį ir į maldą... skaudu... ačiū...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2021-10-12 17:48:06
Kadangi žmonių likimai yra nepermaldaujami, o pakeisti nemokame arba nesugebame, todėl ir plaukiame pasroviui.
Kai visi turėtų būti vieningi kaip kumštis, o nesiblaškyti, deja, nelaimė to nesugebėjo neišmokyti, bet dar didesnis atsirado nepasitikėjimas vieni kitais.