Svetimėjam, išlieka tyla,
Kur nukandami žodžiai lyg gyslos,
Tarsi vėlinių žvakė liepsnelė gyva
Ir visi susikaupę, nutykę.
Suviliok tamsoje, tavo žodžiai pirmi,
Tarsi pirmosios rytmečio rasos,
Ten suklupęs nakty, tu rieškučiom semi
Savo laimę vienbalsę, vienakę.
Kai nelieka manęs, anei vėjo, žvarbu
Tiktai tu prie Gyvybės šaltinio,
Saujoj dūli puokštelė, puokštelė verbų
Iš gyvenimo tavo medinio.
Maldos krenta tyloj, jų surinkt negali,
Vėl visi susikaupę, nutykę,
Sieloj properša tūno lyg skausmas gili
Paskutinį  gyvenime sykį.