pameni

kvėpavome rūgštimi
nors turėjome kalnus gryno oro
ir vis griovėme ir griovėm
nors plytėjo neįžengiamos griuvėsių džiunglės
tereikėjo pakelti akis nuo grublėtų rankų

bet tik kaltinom save kitus tave dieve kokie išdidžiai pikti buvome
o tereikėjo atleisti sau kitiems tau dieve

pamenu
nebeliko į ką įsitverti