iš rudens nutikimų
pameni
kvėpavome rūgštimi
nors turėjome kalnus gryno oro
ir vis griovėme ir griovėm
nors plytėjo neįžengiamos griuvėsių džiunglės
tereikėjo pakelti akis nuo grublėtų rankų
bet tik kaltinom save kitus tave dieve kokie išdidžiai pikti buvome
o tereikėjo atleisti sau kitiems tau dieve
pamenu
nebeliko į ką įsitverti